Kas nutinka sielai 9–40 mirties dieną – kodėl mirusysis prisimenamas ir tradicijos

Po laidotuvių nerami siela yra tarp dangaus ir žemės; daugybė mirusiųjų artimųjų, artimų žmonių užduoda pagrindinį klausimą, kas nutinka sielai 9 ir 40 mirties dieną. Tai svarbus laikotarpis mirusiam žmogui, nes nusprendžiama, kur jis eis toliau, kur likusią amžinybės dalį praleis užmarštyje. Šventasis Raštas sako, kad praėjus 9 ir 40 dienų po mirties yra dangiškojo kelio pradžia ir pabaiga, artimieji turi padėti, kad siela eitų į dangų, rastų amžinąjį poilsį..

Kur gyvena siela po mirties

Anot tikinčiųjų, mirusiojo sielos yra nemirtingos, o jų pomirtinis gyvenimas priklauso nuo tobulų darbų žemėje gyvenimo metu – gerų ar blogų. Stačiatikybėje manoma, kad mirusiojo siela iš karto nepakyla į dangų, bet iš pradžių ji išlieka tose vietose, kur anksčiau gyveno kūnas. Ji turės stoti prieš Dievo teismą, ir nors yra laiko pamatyti savo šeimą ir draugus, atsisveikinti su jais amžinai, priprasti prie savo pačios mirties idėjos.

Kur yra mirusiojo siela iki 9 dienų

Kūnas palaidotas kapinėse, tačiau mirusio žmogaus siela yra nemirtinga. Krikščionių bažnyčia nustatė, kad pirmą dieną po mirties siela yra sumišimo būsenoje, negali suvokti, kas vyksta, ją gąsdina atsiskyrimas nuo kūno. Antrą dieną ji klaidžioja po gimtąsias vietas, prisimena geriausius savo gyvenimo momentus, stebi savo kūno laidojimo procesą. Yra daug vietų, kur po mirties yra siela, tačiau visos jos yra kažkada gimtos, artimos širdžiai.

Trečią dieną ją angelai pakėlė į dangų, kur atsiveria rojaus vartai. Sielai rodomas rojus, galimybė rasti amžiną taiką, visiškos ramybės būseną. Ketvirtą dieną ji yra nuleidžiama po žeme ir rodomas pragaras, kur gerai žinomos visos mirusiojo nuodėmės ir mokėjimas už jų atlyginimą per gyvenimą. Siela mato, kas vyksta, laukia galutinio teismo sprendimo, kuris prasideda devintą ir baigiasi keturiasdešimtą dieną.

Kas nutinka sielai 9 dieną

Į klausimą, kodėl jie švenčia 9 dienas po mirties, pateiktas pagrįstas atsakymas. Šią dieną, skaičiuojamą nuo mirties momento, siela susiduria su Dievo nuosprendžiu, kur tik Aukščiausiasis nuspręs, ar toliau amžinybę praleisti danguje, ar pragare. Todėl artimieji ir artimi žmonės eina į kapines, mini mirusįjį, meldžiasi už jo įsiskverbimą į rojų.

Kaip atsiminti

Žinodami, kas nutiks 9-ą dieną po mirties, artimieji privalo prisiminti mirusįjį ir tik geriausią, šviesiausią, prisiminti jo gyvenimą ir poelgius. Bažnyčios minėjimas nebus nereikalingas, pavyzdžiui, šventykloje galite užsisakyti gardą, rekvizitą ar kitas krikščioniškas apeigas. Tai tik gerai, pridėjus nuoširdų ortodoksų tikėjimą. Dievas kankina nusidėjėlius, o mirusieji neturėtų smarkiai žudyti artimųjų ir artimų žmonių. Norint teisingai atsiminti, būtina:

• kalbėti apie mirusius yra tik į gera;
• nustatykite kuklią lentelę, neįtraukite alkoholio;
• atsimink tik gėrį;
• Nesijuok, nesijuok, nesidžiauk;
• elgtis kukliai, santūriai.

Kas nutinka sielai po 9 dienų

Po 9 dienų siela eina į pragarą, gali aiškiai pamatyti visus nusidėjėlių kankinimus, nuoširdžiai atgailauti. Ji turi prisiminti visus savo neteisingus veiksmus, paklusti, pripažinti savo pačių veiksmų ir minčių neteisumą. Tai sudėtingas etapas, todėl visi artimieji turėtų palaikyti mirusįjį tik maldomis, bažnyčios apeigomis, mintimis ir prisiminimais. Norint patikimai nustatyti, kas nutinka mirusiojo sielai 9 ir 40 mirties dieną, būtina remtis Raštais..

Kur yra mirusiojo siela iki 40 dienų

Daugelis nesupranta, kodėl jie mini 9 ir 40 dienų. Atsakymas paprastas – tai yra Dievo kelio, kurį siela nueina prieš gaudama vietą – pragare ar rojuje, pradžia ir pabaiga. Pasirodo, iki keturiasdešimties dienų nuo mirusiojo mirties ji yra tarp dangaus ir žemės, patirianti visus skausmus, ilgisi artimųjų, artimų žmonių. Todėl labai nesigėdykite, kitaip mirusiam žmogui bus dar sunkiau rasti amžinąją ramybę.

Kodėl reikia švęsti 40 dienų po mirties

Tai laidotuvių diena. Reiškia atsisveikinimas su neramia siela. Šią dieną ji įgyja vietą amžinybėje, randa ramybę, patiria nuolankumą. Siela iki keturiasdešimt dienų po mirties yra trapi ir pažeidžiama, jautri kitų žmonių mintims, įžeidimams ir šmeižtui. Nuo skausmo ašarojama iš vidaus, tačiau iki 40-os dienos ateina gili ramybė – savo vietos suvokimas amžinybėje. Tuomet niekas nevyksta, liko tik užmarštis, malonūs gyvenimo prisiminimai.

Kaip atsiminti

Žinodami, kas nutinka sielai devintą ir keturiasdešimtąją mirties dieną, artimieji turėtų būti užjaučiantys ir palengvinti jos kančią. Norėdami tai padaryti, labai nenužudykite mirusiojo, skubėkite prie mirusiojo krūtinės ir per laidotuves pašokkite į kapą. Dėl tokių veiksmų siela tik blogės ir patirs aštrų psichinį kančią. Geriau liūdėti mintimis, daugiau melstis ir palinkėti jai „žemės, kuri taps pūku“. Turime stengtis susitvarkyti su emocijomis. Iš artimųjų reikia tik šviesių minčių ir visiško nuolankumo, kad Dievas taip lieptų.

Būtina teisingai atsiminti mirusįjį kasmet 9, 40 dieną, jo staigios mirties dieną. Tai nemalonus įvykis visai šeimai, kuris turėtų vykti pagal visas taisykles. Taigi:

1. Atminimo dienos skaičiuojamos nuo žmogaus mirties (iki vidurnakčio). 9 ir 40 mirties dienos reiškia Dievo kelio pradžią ir pabaigą, kai būsimas mirusiojo likimas.
2. Giminaičiai turėtų prisiminti mirusįjį, o ant kuklaus stalo pageidautina, kad būtų pašventinta kutya. Reikalaujama jį valgyti bent ant šaukšto.
3. Nerekomenduojama atsiminti alkoholio (neleidžia Dievas), o stalas turėtų būti kuklus, šventė tylesnė, apgalvota.
4. Draudžiama prisiminti prastas negyvo žmogaus savybes, prisiekti ir prisiekti, jei nėra gerų žodžių, geriau nutylėti apie viską, kas vyksta..

Kur siela po 40 dienų

Pasibaigus nurodytam laikotarpiui, prieš 40 dienų mirusiojo siela randa ramybę, amžiams amžiams išvežtą į dangų. Gali būti, kad ji eina į pragarą amžinai kankintis dėl savo poelgių. Bet kokiu atveju, viskas, kas atsitiks su ja vėliau, gyvam žmogui nežinoma, ir viskas, kas liko, yra tikėti geriausiu, tikėtis Dievo valios, aukščiausio gailestingumo..