Kur eina siela mirus žmogui?

Pagal krikščioniškus įsitikinimus, žmogus po mirties ir toliau gyvena, bet turi kitokias pareigas. Jo dvasia, palikusi fizinį apvalkalą, pradeda savo kelionę pas Dievą. Koks yra išbandymas, kur siela patenka po mirties, ji turėtų išskristi, o kas su ja atsitinka atsiskyrus nuo kūno? Po mirties mirusiojo dvasia patikrinama testais. Krikščioniškoje kultūroje jie vadinami „išbandymu“. Jų yra dvidešimt, kiekvienas sudėtingesnis nei ankstesnis, atsižvelgiant į nuodėmes, kurias žmogus padarė per savo gyvenimą. Po to mirusiojo dvasia patenka į dangų arba numetama į požemį.

Ar yra gyvenimas po mirties

Dvi temos, kurios visada bus aptariamos, yra gyvenimas ir mirtis. Nuo pat pasaulio sukūrimo filosofai, literatūros veikėjai, gydytojai, pranašai ginčijasi, kas nutinka sielai, kai ji palieka žmogaus kūną. Kas bus po mirties ir ar yra gyvenimas, kai dvasia paliks fizinį apvalkalą? Taip atsitiko, kad žmogus visada apmąstys šias degančias temas norėdamas sužinoti tiesą – kreiptis į krikščioniškąją religiją ar kitus mokymus.

Kas nutinka vyrui mirus

Praėjęs savo gyvenimo kelią, žmogus miršta. Iš fiziologinės pusės tai yra visų kūno sistemų ir procesų sustabdymo procesas: smegenų veikla, kvėpavimas, virškinimas. Baltymų ir kitų gyvenimo substratų irimas. Artėjantis prie mirties taip pat turi įtakos žmogaus emocinei būsenai. Pasikeičia emocinis fonas: praranda susidomėjimą viskuo, izoliacija, atsiriboja nuo kontaktų su išoriniu pasauliu, kalba apie artėjančią mirtį, haliucinacijos (praeities ir dabarties mišiniai).

Kas nutinka sielai po mirties

Klausimas, kur dingsta siela po mirties, visada aiškinamas skirtingai. Tačiau dvasininkiją vienija vienas dalykas: po visiško širdies sustojimo žmogus ir toliau gyvena naują statusą. Krikščionys tiki, kad mirusiojo, gyvenusio teisingą gyvenimą, dvasia, angelai persikelia į Rojų, nusidėjėliui lemta nuvykti į pragarą. Mirusiam žmogui reikia maldų, kurios išgelbės jį nuo amžinų kančių, padės dvasiai išlaikyti testą ir nuvykti į Rojų. Artimųjų maldos, o ne ašaros, gali padaryti stebuklus.

Krikščioniškoji doktrina sako, kad žmogus gyvens amžinai. Kur eina siela mirus žmogui? Jo dvasia eina į dangaus karalystę susitikti su Tėvu. Šis kelias yra labai sudėtingas ir priklauso nuo to, kaip žmogus nugyveno savo žemišką gyvenimą. Daugelis dvasininkų išvykimą suvokia ne kaip tragediją, o kaip ilgai lauktą susitikimą su Dievu.

Trečia diena po mirties

Pirmąsias dvi dienas mirusiųjų dvasios skraido aplink žemę. Tai laikotarpis, kai jie yra šalia savo kūno, su namais, klaidžiodami po brangias jiems vietas, atsisveikindami su artimaisiais ir baigdamiesi žemiška egzistencija. Netoliese yra ne tik angelai, bet ir demonai. Jie bando suvilioti ją į savo pusę. Trečią dieną sielos išbandymai prasideda po mirties. Tai laikas garbinti Viešpatį. Artimieji ir draugai turėtų melstis. Maldos vyksta Jėzaus Kristaus prisikėlimo garbei.

9 dieną

Kur žmogus patenka po mirties 9-tą dieną? Po 3 dienos angelas lydi dvasią į Rojaus vartus, kad galėtų pamatyti rojaus grožį. Nemirtingos sielos būna šešias dienas. Jie laikinai pamiršta liūdesį palikdami savo kūną. Mėgaudamasi grožio vaizdais siela, jei turi nuodėmių, turi atgailauti. Jei to neatsitiks, ji liks pragare. 9 dieną angelai vėl atstovauja Viešpaties sielai.

Šiuo metu bažnyčia ir artimieji atlieka maldos tarnystę mirusiajam su malonės prašymu. Paminklai rengiami pagerbiant 9 angelus, kurie yra Paskutiniojo teismo gynėjai ir Visagalio tarnai. Mirusiajam „našta“ nėra tokia sunki, bet labai svarbi, nes Viešpats per ją nustato būsimą dvasios kelią. Giminaičiai prisimena apie mirusiuosius tik gėrį, elgiasi labai ramiai ir tyliai.

Yra tam tikros tradicijos, kurios padeda dvasią išvykusiems. Jie simbolizuoja amžinąjį gyvenimą. Šiuo metu artimieji:

1. Malda už taiką bažnyčioje.
2. Namuose jie verda virtas kviečių sėklas. Jis sumaišomas su saldžiu: medumi ar cukrumi. Sėklos yra reinkarnacija. Medus ar cukrus yra saldus gyvenimas kitame pasaulyje, padedantis išvengti sunkaus pomirtinio gyvenimo.

40 dieną

Skaičius 40 labai dažnai randamas šventraščiuose. Jėzus Kristus pakilo pas Tėvą keturiasdešimtą dieną. Stačiatikių bažnyčiai tai tapo pagrindu organizuoti mirusiojo atminimą keturiasdešimtą dieną po mirties. Katalikų bažnyčia tai daro trisdešimtą dieną. Tačiau visų įvykių prasmė yra ta pati: mirusiojo siela pakilo į šventąjį Sinajaus kalną, pasiekė palaimą.

Po to, kai 9-tą dieną angelai vėl įvedė dvasią prieš Viešpatį, jis eina į pragarą, kur mato nusidėjėlių sielas. Požemyje dvasia gyvena iki 40 dienos, o trečiasis kartas pasirodo Dievo akivaizdoje. Tai laikotarpis, kai žmogaus likimą lemia jo žemiški reikalai. Pomirtinio likimo metu svarbu, kad siela atgailautų už visus poelgius ir pasiruoštų būsimam teisingam gyvenimui. Atminimas už mirusiojo nuodėmes. Vėlesniam mirusiųjų prisikėlimui svarbu, kaip dvasia praeina per skaistyklą.

Šeši mėnesiai

Kur dings siela po mirties po šešių mėnesių? Visagalis apsisprendė dėl mirusio žmogaus dvasios likimo, jau neįmanoma kažko pakeisti. Negali verkti ir verkti. Tai tik pakenks sielai, sukels dideles kančias. Tačiau artimieji gali padėti ir palengvinti maldos, minėjimo likimą. Būtina melstis, nuraminti sielą, parodyti jai teisingą kelią. Po šešių mėnesių šeimą užklumpa priešpaskutinio laiko dvasia.

Sukaktis

Svarbu prisiminti mirties metines. Prieš šį laiką atliktos maldos padėjo nustatyti, kur siela pateks po mirties. Praėjus metams po mirties, artimieji ir draugai šventykloje atlieka maldos tarnybą. Galite tiesiog nuoširdžiai prisiminti mirusįjį, jei nėra galimybės aplankyti bažnyčią. Šią dieną sielos ateina pas artimuosius paskutinį kartą atsisveikinti, tada jų laukia naujas kūnas. Tikinčiajam, teisiajam, sukaktis suteikia pradžią naujam, amžinam gyvenimui. Metinis ratas yra liturginis ciklas, po kurio leidžiamos visos atostogos.

Kur siela eina po mirties

Yra kelios versijos, kai žmonės gyvena po mirties. Astrologai mano, kad nemirtinga siela patenka į kosmosą, kur įsikuria kitose planetose. Pagal kitą versiją, jis iškyla viršutinėje atmosferoje. Emocijos, kurias patiria dvasia, daro įtaką pasiekus aukščiausią lygį (Rojaus) ar žemiausią (Pragaras). Budizmo religijoje sakoma, kad atradęs amžiną ramybę, žmogaus dvasia perkeliama į kitą kūną.

Terpės ir psichika tvirtina, kad siela yra susijusi su kitu pasauliu. Dažnai atsitinka, kad po jos mirties ji lieka artima artimiesiems. Savo dar nebaigę dvasios atsiranda vaiduoklių, astralinių kūnų, fantomų pavidalu. Vieni saugo giminaičius, kiti nori nubausti savo skriaudėjus. Jie susisiekia su gyvaisiais, naudodamiesi smūgiais, garsais, daiktų judėjimu, trumpalaikiu savęs vaizdavimu..

Vedose, Žemės raštuose, sakoma, kad, palikdamos kūną, sielos praeina tuneliais. Daugelis žmonių, ištiktų klinikinės mirties, apibūdina juos kaip kanalus ant savo kūno. Jų yra 9: ausys, akys, burna, šnervės (atskirai kairėje ir dešinėje), išangė, lytiniai organai, karūna, bamba. Buvo tikima, kad jei dvasia atsirado iš kairiosios šnervės, ji patenka į mėnulį, iš dešinės į saulę, per bambą į kitas planetas, per burną į žemę, per lytinius organus į apatinius būties sluoksnius..

Mirusių žmonių sielos

Kai tik mirusių žmonių sielos palieka fizinius apvalkalus, jie iškart nesuvokia, kad yra subtiliame kūne. Iš pradžių mirusiojo dvasia pakyla ore ir tik pamatęs jo kūną supranta, kad nuo jo atsiskyrė. Mirusio žmogaus savybės per gyvenimą lemia jo emocijas po mirties. Mintys ir jausmai, charakterio bruožai nesikeičia, bet tampa atviri Visagaliui.

Kūdikių dušas

Manoma, kad vaikas, miręs iki 14 metų, iškart patenka į Pirmąjį dangų. Vaikas dar nepasiekė norų amžiaus, neatsako už veiksmus. Vaikas prisimena savo praeities įsikūnijimus. Pirmasis dangus yra sielos atgimimo laukimo vieta. Mirusio vaiko laukia giminaitis ar asmuo, kuris per savo gyvenimą labai mylėjo vaikus. Jis susitinka su vaiku iškart po mirties valandos ir palydimas į laukimo vietą.

Pirmajame danguje vaikas turi viską, ko nori, jo gyvenimas primena puikų žaidimą, jis mokosi gero, gauna vaizdinių pamokų, kaip blogi veiksmai veikia žmogų. Visos emocijos ir žinios kūdikio atmintyje išlieka net po atgimimo. Manoma, kad žmonės, gyvenantys kilniai, įprastą gyvenimą, yra skolingi šioms pamokoms ir potyriams Pirmajame danguje.

Savižudžio siela

Bet koks mokymas ir įsitikinimas teigia, kad žmogus neturi teisės pats savarankiškai gyventi. Bet kokio savižudžio veiksmus padiktuoja šėtonas. Savižudžio siela po mirties linkusi į Rojų, kurio vartai jai uždaryti. Dvasia yra priversta grįžti, bet negali rasti savo kūno. Sielvartas tęsiasi iki natūralaus išnykimo. Tada Viešpats priima sprendimą pagal savo sielą. Anksčiau savižudžiai žmonės nebuvo laidojami kapinėse, savižudžiai buvo naikinami.

Gyvūnų sielos

Biblijoje sakoma, kad viskas turi sielą, bet „paimta iš dulkių, į dulkes ir bus paversta“. Išpažintys kartais sutinka, kad kai kurie augintiniai sugeba transformuotis, tačiau neįmanoma tiksliai pasakyti, kur gyvūno siela patenka po mirties. Pats Viešpats duoda ir pasiima, gyvulio siela nėra amžina. Tačiau žydai mano, kad tai tapatinama su žmogumi, todėl yra skirtingi draudimai vartoti mėsą.