Architektūrinis gigantizmas turi beveik psichotropinį poveikį žmogaus psichikai. Diktatoriai, autoritarinių režimų "architektai", gerai suprato. Štai kodėl stalinizmas ir hitlerizmas nenuilstamai lipdė milžinus, kurie savo didingumu priblokšdavo mažą žmogų, atspindėdami ne visatos Kūrėjo galią ir didybę, o į politinės piramidės viršūnę pakilusių lyderių – XX a. olimpiečių – galią ir nepajėgumą.
Nuolatiniai ideologiniai karai tarp religijų ir valstybių sumenkino Niutono didybę ir šlovę. Vargu ar galime įsivaizduoti, su kokiu didžiuliu pamaldumu į jį žiūrėjo apsišvietę amžininkai. Reikėtų pažymėti, kad seras Izaokas fiziku tapo tik XX a. pradžioje, palyginti neseniai. Savo laiku jis buvo labiau magas nei mokslininkas.
Niutonas pirmiausia buvo žinomas kaip alchemikas ir teologas, o tik po to kaip gamtininkas. Yra rimtas pagrindas manyti, kad monetų alchemikas vadovas buvo neatsitiktinai, tai buvo jo metu britų iždas papildytas keliomis tonomis aukso, kurio kilmė vis dar nežinoma.
Niutono šlovė buvo tokia didelė, kad jam skirtas grandiozinis kenotafas, pranokstantis Egipto piramides, gali nustebinti tik mūsų amžininką, o ne XVIII a. mokslininką. Kadangi gamtos mokslas buvo holistinė žinių apie pasaulį sistema, fizika ir teologija nebuvo neperžengiamai atskirtos. Būtent Niutonas buvo tas žmogus, kuris sėkmingai įgyvendino gyvybingą visumą – pasaulėžiūroje ir sėkmingoje alchemijoje.
Prancūzų architektą, kitaip nei autoritarinį, sovietinį ar fašistinį, įkvėpė Kūrėjo didybė ir neaprėpiama visata, kupina nepažintų, intriguojančių paslapčių. Iš čia kyla jo projektuose spindinti didybė, o ne noras šlovinti mirtinguosius lyderius, kurių šlovė yra tarsi ryto rasa. Niutonas buvo tas retas magas, magas, kuriame pasireiškė dieviškojo proto didybė, kuris įžvelgė ir gilias, dvasines, ir grynai pragmatines, fizines paslaptis, kurias vėliau taip išaukštino vidutiniški protai, nepastebėję pagrindinių.
Neoklasicizmo kūrėjas tikėjo, kad šviesa gali sukelti ypatingą pojūtį – dieviškosios dvasios buvimą. Šia idėja paremta daugelis jo projektų. Pavyzdžiui, Niutono milžiniškoje sferoje naktį turi degti stipri ugnis, vaizduojanti saulę. O dieną pro specialias angas, imituojančias žvaigždynus, besiskverbiantys dienos šviesos spinduliai sukurs žvaigždėto dangaus iliuziją, apšviesdami ir įkvėpdami savo spinduliais.
Būtent kiparisai sodinami ant trijų pakopų cilindrinio pagrindo, nes senovės Graikijoje ir Romoje šie medžiai buvo gedulo ir gedulo simbolis. Sferinis portalas pakeitė ilgą tamsų tunelį, vedantį į didžiulę tuštumą, į Niutono sarkofagą. Čia dirbtinis žvaigždėtas dangus jautriems žmonėms turėtų sukelti begalybės efektą, ypatingą dvasios būseną, kuriai įspūdį daro visatos didybė, ir dėl to dievišką protą, gebantį suvokti šią didybę.
Laimei, tokio grandiozinio projekto nepavyko įgyvendinti – dėl daugelio priežasčių. Prancūzų architekto gigantizmas yra itin niūraus pobūdžio, pabrėžiantis mirties didybę, o ne dieviškąsias jėgas. Mirties triumfas prieš gyvenimą neturi būti toks akivaizdus.
Ar gigantizmas buvo svarbus aspektas Boullée kūryboje ar tiesiog kas nors, kas pritraukė jūsų dėmesį? Ar Niutono kenotafo projektas kažkaip išsiskiria iš jo kitų darbų?
Gigantizmas buvo svarbus aspektas Étienne-Louis Boullée kūryboje. Jo projektai buvo suprojektuoti įspūdingais masteliais ir stambiomis formomis, siekiant sukurti didingas ir emociškai įkvepiančias statybas. Boullée siekė pritraukti žiūrovų dėmesį ir sustiprinti architektūrinį poveikį per absoliučią mastelio ir proporcijų grandioziškumą. Taip pat, Boullée intensyviai naudojo šviesą ir šešėlius, kad pabrėžtų statinio monumentalumą.
Nors gigantizmas buvo svarbus Boullée kūryboje, man asmeniškai daugiau dėmesio patraukė jo Niutono kenotafo projektas. Šiame projekte Boullée sukūrė kubinę statybą, primenančią mausoliejų, kaip nenumaldomą požiūrį į architektūrą. Kenotafas buvo suprojektuotas kaip didžiausias statinys, kuriame buvo planuojama padėti Sir Izaako Niutono palaikai. Tai buvo labai sudėtingas ir naujoviškas projektas tadaus laikotarpio kontekste, kai dominavo klasikinė ir barokinė architektūra.
Boullée Niutono kenotafo projekto svarba yra jo naujoviškumas ir drąsus mastelių naudojimas. Šis projektas išsiskiria iš kitų Boullée kūrinių dėl šio revoliucinio požiūrio, taip pat dėl pačios idėjos – sukurti didžiausią statinį niekada matomą žemėje.
Ar emocinis gigantizmas Boullée kūryboje turi kokį nors ryšį su Niutono kenotafo projektu?